Turiu būti kažkuo. Kažkuo, kuo noriu būti aš. Ne jie, ne jos, ne tu ir ne kas kitas. Turiu būti kažkas, kas padėtų. Kažkas, kas aukštai pakilęs niekada nenusileistų, bet į kitus žiūrėtų kaip į sau lygius. Turiu nusigręžti nuo tų, kurie manęs nemėgsta - man tai nerūpi. Turiu būti kažkur, ten, kur kiekvieną rytą nubusčiau prie praviro lango, čiulbant paukščiams ir tekant saulei. Kur dieną lakstyčiau paplūdimiais, nematyčiau vargo ir tiesiog džiaugčiausi gyvenimu. Vakare maloniai pavargusi sėdėčiau ant liepto ir žiūrėčiau į besileidžiančią saulę. Tada kaip ir nubusi, su tylančia paukščių daina užmigčiau. Ir amžinai būtų vasara, o aš amžinai jausčiau tik džiaugsmą.Hm, bet štai aš dabar sėdžiu, taip taip, tokia, kokia noriu būti, nekreipdama dėmesio į kitų nuomonę apie save, laisva... Tik sėdžiu savo kambaryje, gal būt ne tokiame, kokius matau žurnaluose, bet tame prie kurio jau esu prisirišusi. Žiūriu tai į ekraną, tai į mano vaikišką džiaugsmą - lemputes ant sienos, kurios apšviečia mano linksmiausias gyvenimo akimirkas nuotraukose. Už lango nesileidžia saulė. Pffu, jos nematyti jau seniai. Už lango balta... Taip, kai sninga - gražu, jauku. Bet pasiilgau vasaros laisvės, saulės šilumos, visko! Bet visgi, aš laimingiausias žmogus pasaulyje, nes vasara tuoj ateis, vėl būsiu su mylimiausiais draugais, vės lakstysiu po sodus, pievas. Taip, ir aš tikrai laimingiausia! Nes nesėdžiu ir neraudu: " Kaip negerai, aš sergu, o vasar toli, ūhūhū...". Sėdžiu, tikiu, ir džiaugiuosi akimirka. Padarykite taip ir jūs, gerai? Užsimerkite, pasvajokite apie vasarą, tada atsimerkite, ir pagalvokite, kaip tai arti! :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą