Raudos, tikėjimas, darbas ir grožis

Po truputį skaitau Rhonda Byrne knygą "Galia". trumpai drūtai, galia=meilė. Meilę skleisi, meilę gausi. Šiaip paprasta, lengva, suprantama. Bet, kaip sakoma, lengva pasakyt, sunku padaryt. Daugiausia skaitalas paremtas magnetizmo principu. Ta prasme, kaip šauksi, taip atsilieps. Visai ten neblogų dalykėlių prirašyta. Pvz., kaip viskas sutampa. Vieną dieną tu pasakai draugei, kad ji puikiai atrodo. Po kiek laiko tu taip pat sulauksi malonaus komplimento. Atvirkštinis variantas - mintyse pašiepi kažkokios panelės išvaizdą, netrukus pamatai, kaip žmonės kandžiais žvilgsniais varsto tave. Taigi, atrodo nesunku: žarstai komplimentus, nepyksti, į blogą atsakai geru ir t.t. Na, nusprendžiau pabandyti šį metodą. Bet ką jūs... Vos sutikusi draugę imu "bėdavotis", kaip prastai miegojau, gatvėje pamačiusi kažkokią iš išvaizdos prastos reputacijos panelę tuoj galvoje pagalvoju kažką blogo. Hmmm, iš ties sunku. Nors, kai pagalvoji, buvo sunku pradėti eiti į mokyklą, kai iki tol galėdavau pūsti iki pietų, buvo sunku imti dar papildomai sportuoti, kai visą dieną sėdėdavau prie feisbuko. Bet viskas įmanoma - tiesiog reikia ugdyti įpročius.
 Dar knygoje yra aprašyta, kaip gauti tai ko nori vien tikėjimo pastangomis. na, užuomina - reikia įsivaizduoti. Pvz.: nori naujų drabužių? Palik porą laisvų pakabų spintoje, lyg jie ten kabėtų. Pati to neišbandžiau, ir skamba tikrai kvailai, bet, žmonės sako, kad veikia. Tiesiog reikia labai tikėti ir norėti.
 O dabar dar šiek tiek apie tą grįžtamumą ir tikėjimą. Atsistojusi prieš veidrodį, vietoj to, kad graibyčiau lašinius ar tai raudočiau "kokia aš baisi, siaubas nananana", pasakiau "aš graži". Prieš savaitę pamačiau tokį žiauriai žiauriai neryškų six pack'ą (jūs veikiausiai jo nepamatytumėt), taip apsidžiaugiau. Pagalvojau "dar daugiau treniruočių, ir pilvas bus toks kad jo nebus". Nes žinau, kad gausiu ne tai, ko norėsiu, o tai, dėl ko dirbsiu. Na ir po tų, tikrai ne savimeiliškų, o paprastų, "visai šauniai atrodau", štai ir sulaukiau komplimentų, ir ne iš mamos ar močiutės. tai vat, pirma, mielosios merginos, pačios sau pasidarykit gražios, nes kitaip niekam gražios nebūsit. Arba jie meluos. Sorry, tokia tiesa.
 Po galais, NUSTOKIM RAUDOT IR PRADĖKIM VEIKT!

Idėjos iš Rhonda Byrne knygos "Galia"

The wind of change

  Normalu, kad kiekvieną sezoną keičiasi oras, gamta, aplinka, žmonių nuotaikos... Bet kodėl keičiasi žmonės? Bac - pakeičia charakterį, elgseną... Į gerą ar į blogą pusę - kiekvienam gali atrodyti skirtingai. Aš - permainų žmogus, ir nieko čia nepadarysi. Bent kas mėnesį ar šiek tiek rečiau ką nors pakeičiu - pagalvių kombinaciją ant lovos, nuotraukų išdėstymą ant sienos... Kiekvieną kartą ką nors panašaus darydama sau kartoju:"Dabar aš ir pati turėsiu pasikeisti, tapti geresne". Ir kiek tai trunka? Kol kas nors mane suerzina? O tai įvyksta... Hmm... Po penkių minučių? Juokinga. Džiaugiuosi tik, kad to niekam nepasakau... Na o atsiranda tokių tautos balsų, kurie tuoj ant feisbuko sienas užsikrauną šusnį įkvepiančių nuotraukų ir tuoj pat pasigiria: "Nuo šiol visiems būsiu draugiška, gera", arba "Viskas, nuo šiol gyvensiu akimirka, ja naudosiuosi ir nekreipsiu dėmesio į nieką". Pirmuoju atveju - kitą dieną einu mokyklos koridoriumi ir matau kaip tas tautos balsas nužiūrinėja mano naujus batus, kurių TIKRAI arba gyvenime nematė, arba nesiruoštų net matuotis (gaila, o man jie patinka. Ne, pala, negaila) ir meta toookį žudantį žvilgsni, kuris rėkia, kad nesiartintum prie jos. Na, o antruoju atveju - dėl tos akimirkos... man tai, na gaila, arba net nežinau kaip apibūdinti. Tie vaikai įsivaizduoja kad tikrai labai trumpai gyvens... Ir jiems nerūpi aplinkiniai. Žolinukai pilstukai ir trololo - gerai, nu darykit jūs ką norit man neįdomu. Nei šilta nei šalta ką tu ten mergyte penktadienį darei ir su kokiu lopu išsiskyrei, nebūtina to sakyt garsiai pašnibždom, lyg parodant kad nenori jog kas tai išgirstų, bet iš tikrųjų norint.
 Turiu draugų, su kuriais šnekuosi ir man užtenka, po galais, negi ir jūs taip negalit? Ar būtiną savo gyvenimą išpostint ir išrėkt, o paskui verkt.
 Žmogai, užtenka juk dėl savęs pasikeist, ir tyliai, o kad dėl kitų nuomonės būtų geriau sau.
 Na, labai jau plačiai išplatinau tą temą kuri ne į temą, bet čia tokia minčių maišalynė, tai suveis gal :DD
 VISKAM YRA RIBOS.
 

I still have to be someone

 Turiu būti kažkuo. Kažkuo, kuo noriu būti aš. Ne jie, ne jos, ne tu ir ne kas kitas. Turiu būti kažkas, kas padėtų. Kažkas, kas aukštai pakilęs niekada nenusileistų, bet į kitus žiūrėtų kaip į sau lygius. Turiu nusigręžti nuo tų, kurie manęs nemėgsta - man tai nerūpi. Turiu būti kažkur, ten, kur kiekvieną rytą nubusčiau prie praviro lango, čiulbant paukščiams ir tekant saulei. Kur dieną lakstyčiau paplūdimiais, nematyčiau vargo ir tiesiog džiaugčiausi gyvenimu. Vakare maloniai pavargusi sėdėčiau ant liepto ir žiūrėčiau į besileidžiančią saulę. Tada kaip ir nubusi, su tylančia paukščių daina užmigčiau. Ir amžinai būtų vasara, o aš amžinai jausčiau tik džiaugsmą.
  Hm, bet štai aš dabar sėdžiu, taip taip, tokia, kokia noriu būti, nekreipdama dėmesio į kitų nuomonę apie save, laisva... Tik sėdžiu savo kambaryje, gal būt ne tokiame, kokius matau žurnaluose, bet tame prie kurio jau esu prisirišusi. Žiūriu tai į ekraną, tai į mano vaikišką džiaugsmą - lemputes ant sienos, kurios apšviečia mano linksmiausias gyvenimo akimirkas nuotraukose. Už lango nesileidžia saulė. Pffu, jos nematyti jau seniai. Už lango balta... Taip, kai sninga - gražu, jauku. Bet pasiilgau vasaros laisvės, saulės šilumos, visko! Bet visgi, aš laimingiausias žmogus pasaulyje, nes vasara tuoj ateis, vėl būsiu su mylimiausiais draugais, vės lakstysiu po sodus, pievas. Taip, ir aš tikrai laimingiausia! Nes nesėdžiu ir neraudu: " Kaip negerai, aš sergu, o vasar toli, ūhūhū...". Sėdžiu, tikiu, ir džiaugiuosi akimirka. Padarykite taip ir jūs, gerai? Užsimerkite, pasvajokite apie vasarą, tada atsimerkite, ir pagalvokite, kaip tai arti! :)

You have to be someone

"YOU HAVE TO BE SOMEONE." - Bob Marley