Normalu, kad kiekvieną sezoną keičiasi oras, gamta, aplinka, žmonių nuotaikos... Bet kodėl keičiasi žmonės? Bac - pakeičia charakterį, elgseną... Į gerą ar į blogą pusę - kiekvienam gali atrodyti skirtingai. Aš - permainų žmogus, ir nieko čia nepadarysi. Bent kas mėnesį ar šiek tiek rečiau ką nors pakeičiu - pagalvių kombinaciją ant lovos, nuotraukų išdėstymą ant sienos... Kiekvieną kartą ką nors panašaus darydama sau kartoju:"Dabar aš ir pati turėsiu pasikeisti, tapti geresne". Ir kiek tai trunka? Kol kas nors mane suerzina? O tai įvyksta... Hmm... Po penkių minučių? Juokinga. Džiaugiuosi tik, kad to niekam nepasakau... Na o atsiranda tokių tautos balsų, kurie tuoj ant feisbuko sienas užsikrauną šusnį įkvepiančių nuotraukų ir tuoj pat pasigiria: "Nuo šiol visiems būsiu draugiška, gera", arba "Viskas, nuo šiol gyvensiu akimirka, ja naudosiuosi ir nekreipsiu dėmesio į nieką". Pirmuoju atveju - kitą dieną einu mokyklos koridoriumi ir matau kaip tas tautos balsas nužiūrinėja mano naujus batus, kurių TIKRAI arba gyvenime nematė, arba nesiruoštų net matuotis (gaila, o man jie patinka. Ne, pala, negaila) ir meta toookį žudantį žvilgsni, kuris rėkia, kad nesiartintum prie jos. Na, o antruoju atveju - dėl tos akimirkos... man tai, na gaila, arba net nežinau kaip apibūdinti. Tie vaikai įsivaizduoja kad tikrai labai trumpai gyvens... Ir jiems nerūpi aplinkiniai. Žolinukai pilstukai ir trololo - gerai, nu darykit jūs ką norit man neįdomu. Nei šilta nei šalta ką tu ten mergyte penktadienį darei ir su kokiu lopu išsiskyrei, nebūtina to sakyt garsiai pašnibždom, lyg parodant kad nenori jog kas tai išgirstų, bet iš tikrųjų norint.
Turiu draugų, su kuriais šnekuosi ir man užtenka, po galais, negi ir jūs taip negalit? Ar būtiną savo gyvenimą išpostint ir išrėkt, o paskui verkt.
Žmogai, užtenka juk dėl savęs pasikeist, ir tyliai, o kad dėl kitų nuomonės būtų geriau sau.
Na, labai jau plačiai išplatinau tą temą kuri ne į temą, bet čia tokia minčių maišalynė, tai suveis gal :DD
VISKAM YRA RIBOS.
